जटायुषं तं प्रतिपूज्य राघवो मुदा परिष्वज्य च सन्नतोऽभवत्।
पितुर्हि शुश्राव सखित्वमात्मवाञ्जटायुषा सङ्कथितं पुनः पुनः।।
jaṭāyuṣaṁ taṁ pratipūjya rāghavo
mudā pariṣvajya ca sannato ’bhavat
pitur hi śuśrāva sakhitvam ātmavāñ
jaṭāyuṣā saṅkathitaṁ punaḥ punaḥ
jaṭāyuṣam tam pratipūjya = having honored Jaṭāyu in return; rāghavaḥ = Rāghava; mudā = happily; pariṣvajya ca = embraced him; sannataḥ = humble; abhavat = and became; pituḥ = about His father’s; hi = because; śuśrāva = He heard; sakhitvam = friendship; ātmavān = the self-controlled; jaṭāyuṣā = with Jaṭāyu; saṅkathitam = as spoken [by him]; punaḥ punaḥ = repeatedly.
Having honored Jaṭāyu in return, the self-controlled Rāghava happily embraced him and became humble because He repeatedly heard about His father’s friendship with Jaṭāyu as spoken [by him].
sa tatra sītāṁ paridāya maithilīṁ
sahaiva tenātibalena pakṣiṇā
jagāma tāṁ pañcavaṭīṁ salakṣmaṇo
ripūn didhakṣañ śalabhān ivānalaḥ
स तत्र सीतां परिदाय मैथिलीं सहैव तेनातिबलेन पक्षिणा।
जगाम तां पञ्चवटीं सलक्ष्मणो रिपून्दिधक्षञ्शलभानिवानलः॥