इत्येवमुक्त्वा भरतो महात्मा प्रियेतरैर्वाक्यगणैस्तुदंस्ताम्।।
शोकातुरश्चापि ननाद भूयः सिंहो यथा पर्वतगह्वरस्थः॥
ity evam uktvā bharato mahatma
priyetarair vākya-gaṇais tudaṁs tām
śokāturaś cāpi nanāda bhūyaḥ
siṁho yathā parvata-gahvarasthaḥ
iti evam = these; uktvā = by speaking; bharataḥ = Bharata; mahā-ātmā = the great soul; priya-itaraiḥ = displeasing; vākya-gaṇaiḥ = words; tudan = pained; tām = Kaikeyī; śoka-āturaḥ ca api = afflicted by distress; nanāda = He then cried out; bhūyaḥ = in a louder voice; siṁhaḥ = a lion; yathā = like; parvata-gahvarasthaḥ = inside a mountain cave.
The great soul Bharata pained Kaikeyī by speaking these displeasing words. Afflicted by distress, He then cried out in a louder voice like a lion inside a mountain cave.
[1] tarṇakaḥ smaryate vatso damyo vatsataraś ca saḥ (Halāyudha). damya-vatsatarau samau (Amara).
[2] ojo ’vaṣṭambha-balayoḥ (Vaijayantī).
[3] yogaḥ sannahanopāya-dhyāna-saṅgati-yuktiṣu (Amara).
[4] caritraṁ caritaṁ śīlaṁ cāritraṁ ca sammatam (Halāyudha).
A lion inside a mountain cave roars louder [than when it is elsewhere].